Įrašai

Vytautas Skuodis. Lietuvos pogrindžio spaudos žingsniai

2015 03 10

Sovietų 1968-jų metų intervencija į Čekoslovakiją sukėlė didelį pasipiktinimą ir pačios Sovietų sąjungos visuomenėje. Tas pasipiktinimas iššaukė disidentinį judėjimą, kuris įvairiomis formomis pradėjo reikštis Maskvoje, kituose Rusijos miestuose, kai kuriose sovietinėse respublikose. Viena iš to judėjimo formų buvo pogrindžio spaudos atsiradimas ir jos augimas bei stiprėjimas.
 Vėl atsirado pogrindžio spauda ir Lietuvoje. Pirmąja jos kregžde buvo "Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika". Dingstimi pradėti ją leisti buvo 1970 - 1971 metais Lietuvoje įvykę teismai, kuriuose buvo nuteisti kalėti trys katalikų kunigai: Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys ir Antanas Šeškevičius vien už tai, kad jie katekizavo vaikus, juos ruošė pirmajai išpažinčiai ir komunijai.
Kada Lietuvoje pasirodė pirmieji "LKB Kronikos" numeriai, jie sukėlė didelį susidomėjimą ir įvertinimą. Šis leidinys pradėjo registruoti ateistinės valdžios ir jos pataikūnų nusikaltimus, daromus Bažnyčiai, nors ir atskirtai nuo valstybės. Ji kaupė tikinčiųjų persekiojimo faktus, skelbė Bažnyčios ir tikinčiųjų teises ginančius dokumentus ir kitokią panašią medžiagą.
Visa "LKB Kronikoje" skelbiama medžiaga, nors ir netiesioginiu būdu, tačiau akivaizdžiai parodė ateistinės sovietų valdžios ir Lietuvos pavergėjo kėslus ir atkaklias pastangas palaužti lietuvių tautos pasipriešinimą okupacijai, jos subolševikinimui, nutautinimui ir padaryti viską, kad pavergtasis lietuvis nebegalvotų apie laisvės Tėvynei atgavimą.
Vilniaus universiteto profesorius Zigmas Žemaitis savo gyvenimo saulėlydyje sau artimų žmonių tarpe sakydavo: "Lietuvos katalikų Bažnyčia dabar atsidūrė labai sunkioje padėtyje. XIX amžiuje Ji išgelbėjo ir sustiprino lietuvių tautinę sąmonę ir tautiškumą, dabar visų mūsų tautiškai susipratusių lietuvių tiesiog patriotinė pareiga padėti sunkias dienas išgyvenančiai Bažnyčiai".
 Tokios visokeriopios paramos susilaukė ir ką tik 1972 metais pasirodžiusi "LKB Kronika", kuri visų buvo sutikta taip, kaip XIX amžiaus pabaigoje susipratę lietuviai sutiko J. Basanavičiaus ir kitų pradėtą leisti "Aušrą".

 "LKB Kroniką" Lietuvoje mielai skaito ne tik tikrieji katalikai, bet taip pat indiferentai ir net komunistų partijos nariai. Vietinės valdinės įstaigos aukštas pareigūnas, vienu metu buvęs net tos įstaigos partijos sekretoriumi, šio straipsnio autoriui buvo įteikęs vertingą medžiagą su prašymu ją perduoti "LKB Kronikos" leidėjams. Toji medžiaga buvo atspausdinta.
 "LKB Kronika" dar didesnį autoritetą Lietuvoje įgijo po to, kada pasiekė žinia, jog ji pasaulyje sukėlė didelį susidomėjimą. Tai buvo reikšmingas paskatinimas ir patiems šito žurnalo leidėjams. Kada yra atliekamas svarbus ir kilnus darbas ir jis susilaukia plataus pripažinimo, tai dar labiau sustiprina aukos dvasią. Visi, kas vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie "LKB Kronikos' išleidimo ir jos platinimo, tarsi prisiminė kadaise Vaižganto pasakytus žodžius: "Lietuviai, nebijokite tiurmos!"
 Su dideliu džiaugsmu Lietuvoje buvo sutikta žinia, jog kiekvieno "LKB Kronikos" numerio medžiaga yra panaudojama išeivijos lietuvių laikraščiuose bei žurnaluose, skaitoma užsienio radijo laidose, kad kiekvienas "LKB Kronikos" numeris yra verčiamas į anglų ir kitas kalbas, siekiant supažindinti pasaulį su tuo, kas vyksta Lietuvoje.
Į "LKB Kronikos" leidimą įsijungė visa Lietuva. Per trumpą laiką susikūrė sudėtingi ir, žinoma, slapti informacijos perdavimo kanalai ir ryšių sistemos. Atsirado daug žmonių, kurie, rizikuodami būti susektais ir areštuotais, ėmė naujausius, o kartais ir senus, "LKB Kronikos" numerius perspausdinti rašomosiomis mašinėlėmis. O tai daryti miestų ankštuose butuose, su labai bloga sienų, grindų ir lubų garso izoliacija, buvo itin pavojinga. Viena šitam darbui pasišventusi lietuvė spausdino "LKB Kroniką", ir ne vien tik ją, savo bute pasistačiusi palapinę. Tai sumažino galimybę būti išgirstai gretimuose butuose. Tačiau ir šis "LKB Kronikos" dauginimo židinys buvo susektas. Bažnytkaimiuose ir kaimuose taip pat buvo nesaugu, nes kiekvienas naujas atvykėlis iš karto atkreipia į save visų dėmesį. O nekaltos žmonių kalbos šnipams kartais duoda vertingos informacijos.
 Pavergėjo juodų darbų Lietuvoje viešumas turėjo didelį stabdantį poveikį ir pačiai ateistinei valdžiai. Ji nuolatos yra priversta užimti išsisukinėjimo ir melagingo pasiteisinimo poziciją , ieškoti būdų, kaip apmulkinti užsienio pasaulį ir atvykstančius užsieniečius, kad jie patikėtų, jog Lietuvoje niekas tikėjimo ir Bažnyčios nepersekioja. Pastaraisiais metais "LKB Kronika" kartais trumpai paminima ir oficialioje sovietų spaudoje.
 "LKB Kronikos" informacija, kaip teisingai rašoma jos I-ojo tomo, išleisto Čikagoje, įvade, "virsta kovos priemone bendroje kovoje už Žmogaus teises, ir kiekvienas, kas "Kronikas" rimtai paskaito ir susimąsto, kas ima jos informaciją skleisti, netiesiogiai yra tos kovos dalyvis".
 Jau 1974 m. kovo 10 d. "Los Angeles Times" rašė: "Nuo 1973 metų pradžios "LKB Kronika" virto dokumentu, iš kurio padėtį Lietuvoje vaizdavo opinijos formuotojai, Kongreso nariai. Politinės padėties vertintojai naudojasi "Kronikos" informacijom, konstatuodami Žmogaus teisių paneigimą ir tautoje besireiškiantį pasipriešinimą, kurio sovietams nepasisekė užgniaužti ir lietuvius sutirpinti rusiškoje jūroje".
 Amerikos Baltų laisvės lyga aukštai vertindama "LKB Kroniką", jos leidėjams Lietuvoje 1985 metais paskyrė savo pirmąjį garbės žymenį.
Netenka stebėtis, kad "LKB Kronika" ir be VSK (Valstybės saugumo komiteto) susilaukė daug priešų. Pyko ant jos visi, ką ji savo puslapiuose paminėdavo negatyviai. Pyko ant jos ir kai kurie dvasiškiai — ateistinės valdžios bailūs pataikūnai. Pogrindyje pasirodė net neva kunigų ir klierikų parašyti ir išplatinti tekstai, smerkiantys "LKB Kroniką" ir įspėjantys, jog ji tik erzina valdžią ir nuo to Lietuvos Katalikų Bažnyčiai bus tiktai dar blogiau.
 "LKB Kronika" susilaukė opozicijos net ir tik rajame pogrindyje. 1974 m. buvo išplatintas didelės apimties mašinraštinis tekstas, kuriame buvo labai daug priekaištų "LKB Kronikos" leidėjams už tai, kad jie savo leidinyje atsisako spausdinti straipsnius kitais, ne bažnytinį gyvenimą liečiančiais klausimais. Tą tekstą neva pasirašė "17 lietuvių inteligentų", tačiau nenurodydami savo pavardžių.
Tie anonimai (ar anonimas?) savo priekaištus "LKB Kronikai" argumentavo tuo, kad ji, verčiama į kitas kalbas, atseit, formuoja klaidingą nuomonę, jog Lietuvoje trūksta tiktai tikėjimo ir religinio mokymo laisvės. Jeigu Bažnyčia tokią laisvę turėtų, jokios kitos laisvės Lietuvai nereikėtų. Žinoma, tokia nuomonė, išeinant iš to, kas buvo aukščiau pasakyta, buvo klaidinga.
 Reikia pripažinti, jog ši "LKB Kronikos" opozicionierių pogrindyje kritika suvaidino svarbų vaidmenį. Jos dėka netrukus pasirodė naujas pogrindžio žurnalas "Aušra" kaip 1886 metais užgesusios "Aušros" tęsinys.
 1975 m. atgaivintoji "Aušra" Lietuvoje buvo sutikta taip pat su dideliu džiaugsmu ir pritarimu. Dabar Lietuvos pogrindžio spaudos rėmėjų, korespondentų ir informacijos perdavimo kanalų bei jos platintojų tinklas dar labiau apraizgė visą Lietuvą.
 "Aušra" skelbė ir dabar tebeskelbia įvairius straipsnius, kurių jungiančioji mintis yra politinė, tautinė, ideologinė, religinė, kultūrinė, socialinė ir ekonominė pavergtosios lietuvių tautos priespauda. Ji skatina priešintis visoms pavergėjo pastangoms dvasiškai ir fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, ją asimiliuoti ir nutautinti. "Aušra" primena visas krašto ir tautos pavergėjo padarytas ir daromas lietuvių tautai skriaudas.
 Sovietų valstybės saugumo komitetui (VSK) nepajėgus susidoroti su "LKB Kronika", dabar iškilo naujas rūpestis: kaip užsmaugti ką tik atsiradusį naują, jų supratimu, "nacionalistinį" pogrindžio leidinį "Aušrą". Laikas parodė, kad ir šitos jų pastangos buvo nesėkmingos — "Aušra" ir dabar nenustojo ėjusi.
 Po "Aušros" pasirodymo Lietuvos pogrindyje kaip grybai po lietaus pradėjo dygti vis nauji nelegalūs periodiniai leidiniai.