Ignacas Lojola

2019 05 31

Ignacas Lojola (Injigo Lopess de Onjass i Lojola) 1491 m. Lojoloje, Ispanija – 1556 m. liepos 31 d. Romoje) – Romos Katalikų Bažnyčios Jėzuitų  ordino įkūrėjas.

Sakoma, kad buvo jauniausias iš 13 vaikų kilmingoje baskų šeimoje. 14 metų likęs našlaičiu, vyriausiojo brolio išsiustas  tarnauti pažu į Kastilijos dvarą. Vėliau ten pat perėjo į karinę tarnybą.

1521 metais Ignacas dalyvavo Pomplonos gynime,  neperėjo  kaip dalis gynėjų į  prancūzų ir navarų pusę ir įtikino pilies komendantą nepasiduoti, kariauti dėl Ispanijos garbės. Nors pilis krito, o Ignacas buvo sužeistas, kario narsa  sužavėjo prancūzus, kurie pasirūpino jį nugabenti namo, į Lojolos pilį, atsigauti. Gydydamasis namuose Ignacas parodė nepaprastą ištvermę. Blogai gijusios kojos kaulus reikėjo iš naujo sudėti, neturint jokių nuskausminamųjų. Nors gydytojai Ignacui jau buvo patarę ruoštis mirčiai, Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus dieną (birželio 29) jo būklė ūmai pagerėjo.

Kadangi labai mėgo skaityti riterių romanus, paprašė duoti keletą romanų laikui praleisti. Bet namuose nebuvo nė vienos tokios knygos, todėl jam davė vienuolio kartūzo Ludolfo iš Saksonijos keturių tomų veikalą „Kristaus gyvenimas“ bei dominikono Džiakomo Varezės (Giacomo de Vareze) „Knygą apie šventųjų gyvenimus“. Skaitydamas šias knygas, Ignacas pamažu susižavėjo tuo, kas jose rašoma. 

Kai tik sustiprėjo po ligos, ką tik atsivertęs Ignacas negalėjo nustygti vietoje ir susiruošė piligrimystėn į Šventąją Žemę. Pakeliui sustojo Manrezoje, nediduke miestelyje netoli Barselonos. Čia jis praleido maždaug metus melsdamasis, pasninkaudamas, stengdamasis su žmonėmis kalbėti apie „Dievo dalykus“. Jis ėmė užsirašinėti tai, kas dedasi jo sieloje, ir tai, ko išmokdavo iš žmonių. Tai buvo Dvasinių pratybų pradmenys. Pratybas Ignacas vis tobulino bene dvidešimt metų.

Elgetaudamas ir dirbdamas atsitiktinius darbus, 1523 m. šventasis atvyksta į Palestiną ir nori joje pasilikti. Pranciškonų vyresnysis liepia jam grįžti atgal. Po daugybės nuotykių Ignacas pasiekia Barseloną, čia pradeda mokytis lotynų kalbos. Gyvendamas Alkaloje studijuoja filosofiją, bet kartu patarnauja ligoniams, moko varguomenę tikėjimo. Neįprasta gyvensena ir veikla sukelia įtarimų inkvizicijai. Ignacas patenka į kalėjimą, bet įtarimams nepasitvirtinus greitai paleidžiamas. Toliau studijas tęsia Salamankoje, tačiau ir čia užkliūna inkvizicijai. Jam uždraudžiama mokyti kitus, kol pats nebaigs studijų. 1528 m. Ignacas atkeliauja į Paryžių. Remiamas geradarių Ignacas studijuoja filosofiją ir teologiją, gauna magistro laipsnį. Paryžiuje susibičiuliauja su Pranciškumi Ksaveru, apie save suburia bendraminčių būrį.